Книги, похожие на «Franz Werfel, Keturiasdešimt Musa Dago dienų»

Biografinis abato Ransė romanas tarsi praskleidžia užmaršties šydą ir pažeria daug senų laikų istorijų, susijusių su tikromis asmenybėmis. Čia veikia karaliai ir karalienės, kunigaikščiai ir hercogienės, žymūs filosofai ir rašytojai, politikai ir bažnyčios tėvai, jų vaikai ir pavainikiai, draugai ir priešai, žmonos ir meilužės. Autorius pamažu atskleidžia paslaptis ir parodo tikrąjį Prancūzijos visuomenės veidą.

Žymaus amerikiečių rašytojo, eseisto ir žurnalisto, kilimo iš Irano, trečiasis romanas. Tai intriguojantis pasakojimas apie Maleko, universiteto dėstytojo, grįžimą į Teheraną, iš kurio dar vaikystėje su tėvu pabėgo į Ameriką. Nepaprasti įvykiai Irane, išdavystės, korupcija, represijos, nuolatiniai persekiojimai, motinos paieškos ir baimė dėl geriausio draugo, įsivėlusio į militarizuotą grupuotę, sudaro siužeto pagrindą, kuris prikausto dėmesį išskirtiniais veikėjais, atsidūrusiais sunkiai nuspėjamoje egzotiško krašto aplinkoje. Retrospekcijų būdu skaitytojas nukeliamas ir į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, jungiant paralelinio pasakojimo grandis apie netolimos praeities neramumų draskomą Iraną. Atsiskleidžia sudėtingi žmonių likimai atsidūrus istorinių įvykių mėsmalėje, kai reikia perkainoti nusistovėjusias draugystės, meilės, sąžinės, tėvų ir vaikų santykių moralines kategorijas, prisitaikyti prie netvaraus pasaulio diktuojamų sąlygų ir nustatytų žmonių bendravimo normų arba žūti.

1933–1945 m. nacistai pavogė milijonus meno kūrinių ir antikvarinių dirbinių. Pagal tiesioginį Hitlerio įsakymą plėšikauti į Europą buvo siunčiamos specialiai parengtos pajėgos. Muziejai, galerijos ir žydų šeimos buvo geidžiamas grobis. Iškiliausi darbai turėjo būti eksponuojami Hitlerio planuotame įkurti Fiurerio muziejuje, o išsigimusiu laikomas menas (entartete Kunst) sunaikintas arba parduotas už trokštamą užsienio valiutą; Daug meno kūrinių rasta po karo, bet daugiau nei šimtas tūkstančių dingo. Šie kūriniai atrasti tik pastaraisiais dešimtmečiais iškiliausiose pasaulio meno įstaigose, taip pat ir Stokholmo moderniojo meno muziejuje; „Plėšikai“ – prikaustanti istorija apie fanatišką nacistų maniją menui, taip pat apie aštrią teisinę ir moralinę kovą dėl „dingusio“ meno. Knygoje pasakojama apie milijardų vertus meno kūrinius ir palikuonių kovą už teisę į savo praeitį.

„Kai dingo balandžiai“ – tai estų kilmės Suomijos rašytojos Sofi Oksanen trečiasis romanas iš tetralogijos apie netolimą Estijos praeitį ir politinį Europos suskaldymą. Ankstesnės dalys – „Stalino karvės“ ir „Valymas“. Romane vaizduojami neramumų ir tariamos taikos dešimtmečiai: Estijos Respublikos pirmojo laikotarpio pabaiga, Antrasis pasaulinis karas ir „atšilimas“ bei stagnacijos pradžia Sovietų Sąjungoje. Tai pasakojimas apie žmogaus santykius su valdžia, apie gebėjimą ir nenorą prisitaikyti, apie kaukes, kurias vieni pajėgia dėvėti, kiti – ne. Ką rinktis: ištverti tiesia nugara traiškomam krumpliaračių, ar pačiam tapti tokiu krumpliaračiu? Kartu knygoje gvildenamas tragiškas vienos šeimos likimas, ją supančių žmonių viltys ir netektys.

Być może z własnego doświadczenia pracy z dziećmi Marija Pečkauskaitė jak nikt potrafiła dostrzec ich obawy, pragnienia, potrzeby. Czego może pragnąć dziecko urodzone i wychowane na wsi?Lepszego, jasnego życia. Takie dziecko pragnie „światła”, jakim jest przede wszystkim wiedza. W swym opowiadaniu pisarka w przejrzysty sposób przedstawia starania chłopczyka – Wincentego – pokładane dążąc w kierunku „światła”, czyli „į šviesą”, o czym prawi też tytuł utworu. Czy mu się uda?